tribūkas

×tribū̃kas (brus. тpыбyx) sm. (2) OZ58, Skdt 1. Prng žmogaus ar gyvulio virškinimo organai, viduriai, pilvas: Prikimšo vaikas pilną tribū̃ką Lp. Pas tribū̃ką yra jeknos LzŽ. ^ Riebus tribūkas padaro kūdą galvą Lp. Du kriūkai, tribū̃kas, du lapūkai, keturi broliukai ir šluota (karvė) Ml. ║ Kr paskersto gyvulio viduriai, skrandis, pilvas: Tada tribūkẽlin kraut tą mėsą, ažsiūtie, ažkart svirne ir pradėdytie vasarą LzŽ. Tribūkẽlį išskuta, išprausia, kemša tribūkẽlin mėsą Ad. 2. scom. Lzd, Lš, Stk, Klt pilvotas, storas žmogus, pilvūzas: Tribū̃kas platus i trumpas: anė pakelt, anė panešt Plm. Toj būdelėj ūkas, berniukas tribūkas LLDI159(Ml). ^ Pririjo pririjo, o paskui ir eina kaip tribū̃kas Kkl.